Laiškas mylimai moteriai. YPAČ JAUTRI vyro išpažintis

Laiškas mylimai moteriai – mano tamsos apšildančiai žvakelei.

Naktis alsuoja, tarsi plėšrūnas, laukiantis savojo grobio, o kiekvienas jos iškvėpimas atneša jos odos kvapą, paliekantį pėdsaką mano mintyse, kaip senas, nespalvotas filmas, ir deginantį, kaip pirmasis bučinys.

Miestas sustingęs, belaukdamas aušros, bet mano sieloje siaučia liepsna, kurią uždegti gali tik ji. Jautrus laiškas brangiai moteriai rašomas prakeiktoje tyloje, kur net sienos šešėliai šnabžda jos vardą.

Ar prisimeni tą vakarą?

Tu – paslaptis, apgaubta šilku ir aksomu, tavo akyse gali skęsti iki begalybės ir niekada nepasiekti dugno. Aš buvau tik pasimetęs valkata, klajojantis tamsoje, bet tu… tu įžvelgei manyje kažko daugiau. Ir aš tarsi užkerėtas sekiau paskui tave į šį aistros labirintą.

Tu – nepaprasta moteris. Tu – moteriškumo kvintesencija, susiliejusi su paslaptimis ir troškimais. Tavo juokas – tai per kopas besiveržiančio vėjo šnabždesys, tavo prisilietimas – lengvas drugelio sparno prisilietimas, sudrebinantis visą mano esybę. Aplink save tu susikūrei traukos aurą – nematomą skydą, kuris praleidžia tik išrinktuosius. Ir aš, apakintas meilės ir sėkmės, esu pasirengęs amžinai dėkoti likimui už šią dovaną.

Kiekvienas tavo žodis yra užuomina ir pustonis, kviečiantys į tavajį taip viliojantį pasaulį. Kiekvienas tavo judesys – pagundos šokis, kuriame aš laimingas pametu galvą. Tu žinai, kaip priversti mane mąstyti tavo mintimis, svajoti apie tavo prisilietimus, trokšti tavo artumo. Bet svarbiausia, tu myli mane tokį, koks esu, su visais mano demonais ir randais.

Šiąnakt, kai mėnulis pakibo virš miesto tarsi auksinė moneta, vėl pajuntu nematomą mudviejų jungtį. Tavo kvapas – smilkalų, odos ir kažko uždrausto pažado mišinys persekioja kiekvieną mano sielos kampelį. Girdžiu tavo tylų balsą: „nebijok, mielasis, aš esu šalia. Tu daugiau niekada nebūsi vienas“.

Aš tave myliu. Aš myliu tavo stiprybę ir silpnumą, tavo paslaptį ir atvirumą, tavo pasitikėjimą ir pažeidžiamumą. Tu esi mano įkvėpimas, mano kompasas, mano kelrodė žvaigždė. Esu pasiruošęs tau pašvęsti savo gyvenimą, kad tik dar kartą pamatyčiau šypseną tavo akyse, pajusčiau tavo rankų šilumą, ištirpčiau tavo meilėje.

Aš ateisiu pas tave. Ir tu žinai, kad tai ne tik geismas, tai gilus, abipusis ryšys, nepavaldus laikui ir erdvei.

Amžinai tavo.