Nereali meilės istorija

Realiai nereali meilės istorija.

Bėgome šlapiu asfaltu, slėpdamiesi nuo lietaus ir kvėpuodami tuo pačiu ritmu, tarsi būtume jau seniai pažįstami. Šalia, kažkur tamsoje, lėkė automobiliai, o jų žibintų šviesa slydo per šlapias kelio dėmes, mirgėdama kaip gyvas, neramus pulsas.

Mes buvome kartu dar visai neilgai, bet jau spėjome pamesti galvas vienas dėl kito – taip netikėtai, taip neatsargiai, lyg tai būtų buvę neišvengiama meilės istorija.

Laikrodis rodė antrą valandą nakties. Mudu pasislėpėme apleistame skvere, po sena, laiko ir lietaus išėsta kažkokio tuščio pastato pastoge. Ji žiūrėjo į mane akimis, pilnomis nuodėmingų kibirkščių – atvirai, drąsiai, be jokios gynybos. Jos švelnios lūpos tylėjo, bet viskas jos laikysenoje, kvėpavime, menkiausiame judesyje kuždėjo: Gana žaisti. Gana laukti.

Aš pajutau tą signalą – ne žodžiais, o kūnu

Aš pajutau tą signalą – ne žodžiais, o kūno kalba. Prisitraukiau ją prie savęs tiek, kad per šlapius marškinėlius pajutau jos krūtų šilumą, jos gyvybingumą. Ji glaudėsi visa esybe, lyg norėdama ištirpti, pranykti, tapti kažkuo daugiau, nei dviem atskirais žmonėmis. Mano ranka slydo jos šlapių plaukų linija – švelniai, iš lėto, beveik atsargiai, o po akimirkos judesys tapo ryžtingesnis, primenantis apie aistrą, kuri tapo nepavaldi proto.

Iš jos plaukų išslydo segtukas – tas pats, kuris dar visai neseniai restorane puošė jos šukuoseną. Aš jį pakėliau. Paprašiau jos ištiesti rankas, ir tame žaidime buvo daugiau pasitikėjimo nei bet kokiuose žodžiuose. Ji akimirką sudvejojo, bet tas nerimas tik dar labiau sustiprino tarp mūsų tvyrančią nekantrą ir įtampą. Lietus, vėjas, nakties šaltis – viskas prarado reikšmę.

Mano rankos keliavo jos kūno linijomis, lėtai, bet užtikrintai, tarsi skaityčiau ją kaip nuostabiai įtraukiančią knygą, kurios kiekvienas puslapis degino pirštus.

Ji virpėjo – ne iš šalčio. Ji buvo be galo jaudinanti savo atvirumu, geismu, savo noru būti čia ir dabar – mano glėbyje.

Toliau ši meilės istorija vyko lyg sapne

Toliau viskas vyko lyg sapne: jos kojos apkabino mano klubus, jos kvėpavimas maišėsi su manuoju, o aš stengiausi sugerti kiekvieną akimirką, kiekvieną jos judesį, kiekvieną tylų šnabždesį. Ji ištarė mano vardą, ir tas garsas perėjo per mane lyg elektra, palikdamas gilų pėdsaką kažkur viduje. 

Yra posakis, kad geriausios moterys žiūri tau tiesiai į akis bet kokiomis aplinkybėmis – ir tai buvo tiesa. Ji neužsimerkė, ji nesižvalgė į šalis.

Tą naktį aš patyriau tikrą, neapsimestinę aistrą – tokią, kuri ne tik uždega, bet ir įsirėžia atmintyje, pasilieka ilgam, galbūt visam gyvenimui.

Daugiau aš jos niekada nebemačiau. Taip, vėliau ji atrašė, sakė, kad mums reikia vienas kitą pamiršti, kad taip teisingiau mums abiems. Ji tikino, kad tą susitikimą nešiosis savyje visada.

Praėjo metai, bet aš prisimenu viską taip aiškiai, lyg tai būtų buvę vakar. Ir iš visų prisiminimų apie ją man liko tik segtukas – nebylus liudininkas nakties po lietumi, kurios neįmanoma pakartoti.

---

Sekite naujienas mūsų socialiniuose tinkluose:

 

---