Ach tas saldusis paklusnumo skonis

 

Ar esate patyrę, ar žinote, koks yra paklusnumo skonis?

Stovi ji prieš mane išdidi. Spindinčiose akyse – iššūkis. Lūpos šiek tiek pravertos. Nežinau ar tos lūpos nori kažką pasakyti, ar ji tiesiog įpratusi, kad paskutinis ištartas žodis būna jos. Tačiau ne dabar, ir ne čia.

Nieko neklausiu ir nesuteikiu laiko dvejonėms – ryžtingas žingsnis pirmyn, ir jos grakšti nugara ima jausti grublėtą, šaltą sieną. Mano pirštai suima jos smakrą, slenka žemyn pulsuojančiu kaklu, lengvai jį suspaudžiu – nesmaugiu, tačiau nebyliai primenu, kad dabar jos kvėpavimą kontroliuoju aš.

– Tu priklausai ir visada priklausysi tik man vienam. Supratai?

Ji nesureaguoja į mano pareiškimą. Tik ima giliau kvėpuoti. Dar akimirka ir padažnėjęs jos kvėpavimas persipina su manuoju. Jaučiu nebekontroliuojamą jos kūno virpėjimą, kur valdingumas ir geismas susilieja į kažką saldžiai draudžiamo.

Delnai iš lėto slysta žemyn. Sekundei sustingsta, mėgaudamiesi jos šilkinės suknelės audinio švelnumu. Negailestingas truktelėjimas ir tas pats audinys – jau nebėra barjeru tarp lygios ir švelnios jos odos ir mano geidulingųjų pirštų.

– Paimsiu tave taip, kad prabudusi ryte, jei apskritai pavyks mums užmigti, tu vis dar prisiminsi, kas čia vyriausiasis

Ir aš nemeluoju, priversdamas ją dar kartą įsitikinti – koks jaudinantis yra paklusnumo skonis. Ne šiurkščiai, tačiau ir be menkiausio šanso pabėgti.

Mane tik ši moteris sugeba neapsakomai sujaudinti. Mėgaujuosi tuo, kaip ji išsiriečia, kai karštis tarp jos šlaunų tampa nebepakeliamu, ir kai neleidžiu jai judėti. Mėgaujuosi, tarsi laukinis žvėris, savo aukos maldavimu sudraskyti ją, mėgaujuosi žaidimu su ja.

– Dar… – išsiveržia iš jos prisirpusių lūpų. Ir tada suprantu, kad tai mylimosios kapituliacija

Tačiau manęs netenkina pasidavimas be kovos. Aš noriu jos akyse išvysti mano gražiosios karės ryžtą, tą paskutinę tiesioginę ugnį, komandą kuriai pats duosiu, palikdamas tik aistros pelenus.

Ir tą akimirką, kai ji, išsiriesdama, pavirsta į virpančią bejėgę mergaitę, tirpstančią mano rankose, kai jos nagai palieka raudonus pėdsakus ant mano nugaros, o jos lūpos nesirįžta paprašyti atokvėpio – įsiskverbiu į ją.

Švelniai. Giliai. Neskubėdamas. Priversdamas ją konvulsiškai iš malonumo išsiriesti taip stipriai, kaip ji pati nemanė galinti.

– Prisimink šias emocijas. Prisimink šiuos pojūčius, kuriuos tik aš galiu tau suteikti. Ir tik iš manęs tai leidžiu priimti, – įsakmiai ir sunkiai kvėpuodamas sušnibždėjau jai į ausį. 

– Rytoj manęs paprašysi dar…

Sekite naujienas mūsų socialiniuose tinkluose: