Gyvenu su viena, myliu kitą. Tikra istorija

Gyvenu su viena, myliu kitą. Sakysite – klasika, ir jūs būsite teisūs.
Su žmona Rasa esame kartu jau 8 metus. Sutariame nei blogai, nei gerai. Blogiau nei daugelis, tačiau geriau nei kiti. Lyg ir mylime vienas kitą. Vaikų neturime. Jų nėra ne todėl, kad nenorime, tiesiog kažkaip nepasisekė. Be to – finansiškai niekaip nepasiekiame aukštesnės klasės pragyvenimo lygio. Per bendrą gyvenimą buvo visko: ginčų, kaltinimų, keiksmų, durų trankymų, išėjimų, grasinimų skyrybomis, tačiau kažkaip pavykdavo visus konfliktus užgesinti.
Bendrai paėmus – gyvenome pakankamai ramiai.

Prieš pusantrų metų susipažinome su Lina

Maždaug prieš pusantrų metų susipažinome su Lina. Dirbome kaimynystėje. Retkarčiais, pietaudami toje pačioje kavinėje, pabendraudavome. Ir kuo ilgiau bendravome, tuo daugiau, pastebėjau, pradėjau apie ją galvoti. Moteris – nors ir ne grožio etalonas, tačiau įsimylėjau visus jos smulkius trūkumus, kurie tapo privalumais. Vieneriais metais už mane jaunesnė, netekėjusi ir, regis, su niekuo artimai nebendraujanti. Lina tiesiog keliaujanti, sportuojanti, aktyviai gyvenanti ir gyvenimu besidžiaugianti moteris. 
Tuo pačiu – Lina labai sudėtingo charakterio. Jei tiksliau – jos charakteris atrodė sudėtingas, greičiausiai, tik man. Kompanijose ji visada tampa vakarėlių siela. Ne, tai per silpnas apibrėžimas – ji tampa visatos centru. Bendrauja linksmai, atvirai, net ir su tais, su kuriais bendrauti jai nelabai norisi. Ir ji tai daro ne dirbtinai, o nuoširdžiai, tačiau man visada kyla jausmas, kad kažkas čia ne taip…

Man ji tapo visatos centru

Štai ir man Lina tapo visatos centru, viso gyvenimo prasme. Kaip rašė vienas klasikas: jis užmiega su jos balsu galvoje, jis atsikelia su jos balsu galvoje. Deja, aš taip pat patekau į kategoriją žmonių, su kuriais ji bendrauja linksmai, atvirai, tačiau nenoriai.

Kaip elgiasi įsimylėjęs vyras? Teisingai. Kaip idiotas. Na, aš irgi elgiausi kaip idiotas. Vilkau jai gėles, saldainius, obuoliukus ir visokias kitokias kvailas smulkmenas… Žinoma iki tol, kol galų gale ji pradėjo irzti nuo mano perteklinio dėmesio, vengti manęs. Bet aš vis tiek norėjau būti su ja, norėjau viską dėl jos ir tik jai. Apskritai tai buvo labai įtempti santykiai.

Nepaisant visko ji tapo brangiausia moterimi pasaulyje

Nepaisant to, ji man tapo artimiausiu ir brangiausiu žmogumi visame pasaulyje.
Nuoširdžiai išpažinau jai savo jausmus ir požiūrį į ją. Kokia turėtų būti tau abejingos moters reakcija? Teisingai. Jokia. Neretai nutikdavo taip, kad jos abejingumo ir atsainumo aiškiai man būdavo per daug, ir aš pasižadėdavau prie jos nesiartinti, nebendrauti. Bet ir vėl lipdavau ant to paties grėblio. Kartais net ji pati inicijuodavo susitikimą, o po jo – vėl lyg nieko nebūtų nutikę.
O smegenys sproginėjo iš nevilties ir meilės stokos, nežinodamos, ką bedaryti. Kartą net prisigėriau, nors alkoholio visai nevartoju. Tai šlykštus skausmo malšinimo būdas. Visiškai nepadedantis.
Beveik prieš metus išėjau iš šio darbo. Kartais su Lina susirašydavome. Net tapome draugais, kaip dabar madinga sakyti. Bandžiau save ir ją įtikinti, kad meilė praėjo, pomidorai nuvyto, bet ji taip pat ne durna. Bendra šių mini susirašinėjimų nuotaika būdavo tokio pat pobūdžio, kaip ir anksčiau, iš pažiūros draugiška, tačiau ir įtempta. Kartais užsukdavau aplankyti ją darbe, bet ir vėl  viskas kažkaip vykdavo draugiško ignoro  stiliumi.

Neseniai ją ištiko bloga diena

Neseniai jai buvo bloga diena. Pradėjau lysti prie jos su savo patarimais ir palaikymu, ir galiausiai išgirdau man tavęs nereikia, nenoriu su tavimi kalbėti. Ji ištrynė mane iš savo draugų sąrašo, nereagavo nei į telefono skambučius, nei į trumpąsias žinutes. Kitą dieną nuėjau pas ją į darbą – ten gavau tą patį smūgį atstok nuo manęs, nenoriu su tavimi bendrauti.
Ir iš tikrųjų, kam aš jai reikalingas…
Atsistojau ir išėjau, ryžtingai apsisprendęs pamiršti ir galutinai nutraukti ryšį. Ištryniau visas jos nuotraukas, telefono numerį, pašalinau ją iš socialinių tinklų, kad nekiltų pagunda užeiti į jos puslapius ir parašyti. Praėjo keturios dienos…

Ir štai ji man pati skambina

Staiga ji man skambina. Neva ėjusi pro mano darbovietę ir nusprendusi skambučiu atsiprašyti už savo elgesį. Dar vienas šio mažo žmogeliuko tobulumo įrodymas. Kosmosas – moteris skambina man, kad atsiprašytų. Negalėjau tuo patikėti.
Susitikome, pavarvinau seilę, matydamas jos tarsi nulietas kojas, kurias dengė plonos, fantaziją provokuojančios kojinės, porą minučių paplepėjome, kaip įprasta, apie nieką, o tada aš vėl pajutau, kaip manyje sukyla jausmai ir kaip man jos reikia…
Nepaisant to, kad ištryniau jos telefono numerį iš savo adresų knygelės, jo nepajėgiau ištrinti iš smegenų, kurios šį numerį įsiminė kaip mantrą…
Po kelių dienų netyčia sutikau ją gatvėje. Šiek tiek pabendravome ir Lina man leido suprasti, kad aš esu pernelyg prieraišus, todėl jos nebedominu. Neatsisveikinęs nuėjau, supratęs, koks yra baisu dalykas, kai turi sau pripažinti – gyvenu su viena, myliu kitą.

Kitą dieną jai nusiunčiau kontrolinę žinutę

Kitą dieną nusiunčiau jai kontrolinę SMS žinutę labaskaipsekasi – ir gavau atsakymą labasnormaliai. Vėlgi ji neparašė eik šalin, niekšeli, tu mane erzini. Nors būčiau pasijutęs daug laimingesnis, jeigu ji būtų parašiusi būtent taip.
Sugalvojau, kad reikia surengti konfrontaciją. Nuvažiuoti pas ją ir priversti galiausiai pasirinkti: arba ji pasiunčia mane toli ir ilgam, arba – meilė, ramybė, draugystė ir kramtomoji guma.
Žinoma, norėčiau antrojo varianto, bet dar labiau jo ir bijau. Ką aš daryčiau su tuo antruoju variantu?
Pirmasis variantas būtų teisingesnis. Bet gyventi su juo būtų sunku. Ši moteris niekada nepaliks ramybėje mano galvos ir širdies. Be to, greičiausiai, anksčiau ar vėliau, palūšiu ir parašysiu jai labaskaipsekasi, o atsakydamas būtų labasnormaliai.
Ir greičiausiai ji vengs tiesioginio atsakymo. Ir vėl viskas pakibs.

Įsimylėję vyrai tampa kvailais vyrais

Nors ir pats aiškiai suprantu, kad situacija linksta į atsiknisk, tačiau įsimylėję vyrai yra kvaili. Jie nesupranta užuominų. Juos reikia pasiųsti garsiai ir paprastu, suprantamu tekstu. Galima netgi smogti per skruostą. Galbūt tada dašiltų, nors ir tokiu atveju jokios garantijos nėra.
Štai ir dabar sėdžiu, žiūriu į jos, vienintelės kurią myliu, nuotrauką, kurią vakar atnaujino. Kasdien, kiekvieną laisvą akimirką tai darau. Ir tramdau save, kad neparašyčiau. Ji neatsakė į mano vakarykštį labasrytasgerosdienos. Užtat šiąnakt pasirodė mano sapne. Lina dažna ir labai laukiama viešnia mano sapnuose.

O kaip žmona?

O kaip žmona? Aš… tikriausiai šiek tiek myliu Rasą. O gal ir ne. Galbūt tai yra tai, kas vadinama pripratimu. Elementariu pripratimu prie žmogaus. Taip pat dažnai pagalvoju, kad man jos tiesiog gaila. Nežinau. Bet Rasai nejaučiu tokių stiprių jausmų, kokius jaučiu Linai. Ir dabar, konfliktų metu, aš ją siunčiu pas mamą arba siūlau skyrybas. Po to, žinoma, gailiuosi… O gal ir ne.

Štai taip ir skrieja gyvenimas – gyvenu su viena, myliu kitą…

Sekite naujienas mūsų socialiniuose tinkluose: