Aistra randų nepalieka…
– Koks tavo šio vakaro planas?
– Tu!
Ji stovėjo priblokšta prie šaltų plytelių. Elektros lemputės spragtelėjimas nutraukė tylą. Jo velniškos akys ją rijo gyvą. Moteris žinojo, kad per porą sekundžių pašėlęs žvėris išsilaisvins nuo grandinių, suplėšys į gabalus ne tik jos kūną, bet ir sielą. Aštrus akių kontaktas, skruzdžių armija lekianti stuburu, gumulas gerklėje ir ji… negalinti judėti nei kvėpuoti.
Jis, tarsi svaiginančio opiumo paveiktas, stebėjo, kaip sugriežtėja jos skruostikauliai, kaip jos pirštai susigniaužia į kumščius, kaip beviltiškai laižo džiūstančias lūpas. Nervinga. Tai neabejotinai jį jaudina. Ji kvėpuoja giliai… su pertrūkiais. Jis netgi mato, kaip karštligiškai plaka moters širdis. Prakaito lašai ant kaktos, prakaito karoliukai duobutėje ant kaklo ir niekas jau jo nebesustabdys.
Remiasi į šaltas plyteles, meldžiasi ir tikisi. Nors maldos ir viltys jai nebepadės. Siela yra toje pačioje tamsoje kaip ir jo. Matyt, jos patogiai įsitvirtino ant karštos anglies ir ramiai gurkšnoja šaltą viskį, stebėdamos, kaip du kūnai žaidžia katę ir pelę.
Jo veide klastinga šypsena, džinsai nuleisti žemiau klubų, o akys žybčioja kaip žaibai. Kada nors ji pripras, kada nors atsistos priešais jį su botagu, kada nors ji dominuos, o jis tiesiog saldžiai džiaugsis, kad jo mažoji vergė tapo Deive. O kol kas…
Ji stengiasi nemirktelėti, nes žino, kad per sekundės dalį jis jau gali būti arti jos kūno ir tada viskas lėks pragaro link. Tada ji pasiduos ir nesigailės, tada vėl bus jo. O dabar, kol jis yra per ištiestą ranką, ji gali pasitikėti savo jėgomis jį atstumdama. Viduje ugnis, mėšlungis traukia pilvo apačią, o kūnas meldžia pasigailėjimo. Jai vis dar atrodo, kad gali jam atsispirti.
Raumenys įsitempia, jis uodžia jos kūną. Jis geria jos troškulio feromonus. Jam tereikia ištiesti ranką, ir ji visiškoje nelaisvėje. Bet šis žaidimas vyrą žavi… jis nori jį pratempti, jis geidžia, kad ji išsektų nuo tvankumos ir juos supančios įsielektrinusios atmosferos.
Žinoma, ji žino, kodėl jis pasirinko šias keturias sienas su baltomis plytelėmis, traškančia lempute viduryje lubų ir geležiniu narvu. Ji yra sumedžiotas gyvūnas narve, ji yra jo linksmybių žaislas, tačiau šiandien ji turi šansą pabėgti…
Vėl ta prakeikta šypsena paliečia jo lūpas, akys prisipildo šilumos ir šviesos, rankos atsipalaiduoja ir impozantiškai veria atstumą tarp jų. Kvėpavimas degina jos drėgną odą. Minkšti delnai beveik liečia skruostą, nykščiu braukdami per apatinę lūpą. Jos akys pusiau atmerktos, kvėpavimas greitėja. Delnai slysta kaklo ir peties linkiais, slysta baltų marškinėlių petnešėlė. Ji dreba… po jo valdingu kūnu. Jis šypsosi apimas švelnumo, meilumo, kurį nori suteikti jai ir tik jai… Jis žino jos baimę. Jis žino jos slepiamą troškimą. Beprotišką baimę ir beprotišką norą…
Ranka slysta po marškinėliais, jo karštas kūnas jau visiškai prispaudžia jos trapų liemenį prie sienos. Vos girdima dejonė išsprūsta iš krūtinės. Jis vėl žaidžia savo rafinuotus žaidimus. Erzina, tyčiojasi, jaudina, jaudina, jaudina…
– Pririšk mane, kad nepasprukčiau… – ji sušnibžda jam prikimusiu balsu.
Tiršta aistra ir geismas sklando virš jų. Jis juokiasi, gniauždamas gerklę ranka ir smiliumi glostydamas jai už ausies. Jos kūnas pasiduoda jam, jos pulsas užmiršta ir oras įkraunamas. Jau aišku, kad diržai ir antrankiai nereikalingi, ji vistiek niekur nebėgs. Kojos linksta, sąmonė aptemusi. Yra tik jis ir ji.
– Griežčiau…
Dabar ji yra visiškoje jo galioje. Kelnaitės ant grindų ir jo, tarsi katino palaižiusio grietinėlės, patenkintas žvilgsnis. Jis apsvaigęs nuo jos geismo, nuolankumo ir maišto sieloje. Jam priklauso kiekviena jos ląstelė. Kiekvienas jos odos gabalėlis reaguoja į jo prisilietimą. Ji atpažįsta jo pirštų atspaudus, kurie skrieja į jos duomenų bazę. Ranka slenka vidine šlaunies puse, jausdama drėgmę. Jo glamonės eina tarsi srovė per nervus, viskas įtempta, tarsi ant plikos vielos. Tuos įvyks trumpasis jungimasis.
Ji pati atitraukia užtrauktuką, džinsai krinta ant grindų ir jis nuoga šlaunimi prisispaudžia prie jos. Štai šito jis ir laukė, tam jis vaidino, kad ji pamirštų baimę, kad pati trokštų liesti jo iki raudonumo įkaitusį kūną.
Lemputės šviesa pamažu blėsta. Kūnai įmagnetinti. Kūnai išmuša saugiklius kilometro spinduliu. Jis paliečia jos pilvo apačią. Ausyse šniokščia kraujas, aistra dusina. Jo žvilgsnis prikaustytas prie jos sukepusių lūpų ir jas liečiančio liežuvio galiuko. Dabar šypsosi ji, besimėgaudama jo įtampa.
– Žemiau… – iškvepiantis balsas.
Klubai patys pasiduoda jo judesiams. Ji prisišlieja prie jo, iš pragariško malonumo atmesdama galvą, tvirtai laikydamasi jo rankų. Vos girdimas riksmas ir jo dejonė. Jis šypsosi jausdamas, kaip jos kūnas suminkštėja, plečiasi, kaip atspindi kiekvieną jo judesį tarsi plastilinas. Kvėpavimas garsus. Lūpos pačios prasiveria kviesdamos jo liežuvį, ji vėl jas laižo. Supratęs užuominą, jis išbučiuoja kiekvieną jos kaklo centimetrą. Kūnas pasidengęs šiurpuliukais. Jo liežuvis randa ją…
Lemputė sprogsta nuo viršytos įtampos. Jis sugriebia ją už klubų, prisitraukdamas, rankomis tvirtai laikydamas juosmenį… karšta nugara remiasi į šaltas plyteles.
Draikosi garai…
Įtampa auga, žibintai užgęsta.
Aistra randų nepalieka…